Spalvingą 2013 metų pavasarį, kai už lango ima sprogti pumpurai, Vilniaus „Atgajos“ specialioji mokykla sulaukė ypatingo kvietimo. Šeši specialiųjų poreikių mokiniai ir du mokytojai buvo pakviesti atstovauti Lietuvą, Lenkijos organizacijos „Unicat“ koordinuojamame projekte „Goal is coming“. Šio projekto pagrindinis tikslas – susitikti keturių skirtingų Europos šalių komandoms vienoje vietoje ir dalinantis gerąja patirtimi kartu praleisti aštuonias nepaprastas dienas. Specialiųjų poreikių mokinių socialinė integracija, savarankiškumas, susipažinimas su kitų tautų gyvenimo būdu, savęs realizavimas įvairiose užduotyse – tai pagrindiniai iššūkiai, kuriuos projekto metu bandys įveikti Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Slovakijos komandos.
“Atgajos” mokyklos mokytojos Jurgita Januškaitė ir Kristina Pociūtė netrukus pradėjo planuoti Lietuvos komandos išvyką į Zakopanės miestą, Lenkijoje. Pirmasis uždavinys buvo atrinkti mokinius, kurie su malonumu priimtų šį pasiūlymą ir pabandytų keletą dienų gyventi savarankiškai, toli nuo savo namų bei artimųjų. Kai tik komanda buvo suformuota, laukė organizaciniai sprendimai, kurie leistų kuo lengviau, patogiau ir geriau pasiekti kelionės tikslą. O kai viskas buvo suplanuota, liko tik pati išvyka.
Šeštadienio vėlus vakaras, susitikimas autobusų stotyje ir kupini nuoširdumo, džiaugsmo bei ašarų palinkėjimai ir atsisveikinimai prieš kelionę. Mokinių akys buvo pilnos entuziazmo, nors kartais ir matėsi baimės akimirkos, kurios kėlė klausimus: Ar man pavyks? Ar aš sugebėsiu? Ar pasirinkau teisingai? Tik susėdus į autobusą, viskas liko praeityje, kelio atgal nebuvo, reikėjo tik žiūrėti į priekį ir laukti nepakartojamų įspūdžių. Po septyniolikos valandų kelionės, pasiekėme savo artimiausių dienų namus. Tas nepakartojamas vaizdas aplinkui – laukai ir kloniai, besimėgaujančios dar žalia žolyte avytės bei svarbiausias dalykas – snieguotos kalnų viršūnės. Ta akimirka, kai pamatėme šį vaizdą – dar ilgam įstrigo mūsų visų atmintyje. Namuose mus svetingai pasitiko šeimininkai, iškart pasikviesdami sveikų ir sočių pietų, kurie kiekvieną dieną buvo vis skanesni ir skanesni. Vakarop, kai įsikūrėme savo kambariuose, laukė susipažinimas su kitų šalių atstovais. Nors ir pirmosiomis akimirkomis galima buvo jausti nejaukumo užuomenas, tačiau kuo toliau, tuo labiau tapome viena šeima. O kiekvieną dieną vis lydėjo nauji iššūkiai ir įspūdžiai.
Kalėdinių atviručių gamyba – lavino smulkiąją motoriką, keramikos bei stiklo terapijos užsiėmimai – ugdė kognityvines funkcijas, išvykos į teatrą ir Zakopanės senamiestį – suteikė galimybę tobulinti socialinius įgūdžius, sporto užsiėmimai lauke ir baseine – sustiprino mus fiziškai, savo šalies ir organizacijos pristatymas – išmokė nugalėti scenos baimę. Bet svarbiausias dalykas – tapome savarankiškesni, patys valgėme, rengėmės, prausėmės, klojome lovas, tvarkėmės, plovėme drabužius, planavome laiką. Gyvenome ir rūpinomės savimi ir draugu, padėjome spręsti iškylančias problemas ir džiaugėmės vienas kito draugija.
Nors sunku apsakyti patirtų nuotykių emocijas žodžiais, bet mokinių šypsenos veide, nuolat primindavo mokytojoms, koks ypatingai svarbus yra jų darbas, nes jis mokiniams suteikia dalelę džiaugsmo, kuri kiekvieno mokinio širdelėje paliko gilų ir nepamirštamą pėdsaką.
Mokytoja Jurgita Januškaitė
